Vėl braidai po sapną baltą
Ir juodas mintis vaikai,
Nors širdis šarma sugelta,
Nuostaba man palikai.

Rytas išveda į gatvę,
Ieškau sapno tarp žiedų,
Gal kalta akla senatvė,
Kad tavęs nesurandu.

Ne žvaigždė - kur toliuos blyksi, -
Žemiška, tikra esi.
Nerimu man visad liksi,
Burtai tavo žavesy.

Gal iš balto rūko šydo,
Iš liepsnos ir iš vandens
Dievas kažkuris nulipdė
Ilgesy, šarmoj rudens...

Iš žiedų, ledinio speigo
Ir iš svaigulio miglos...
Ir kaip meistras formos teigia, -
Niekas jos nepakartos...

Nebučiuota, nelytėta,
Paslaptinga kaip naktis,
Virš aistrų tu pakylėta, -
Meilė - rimtyje mirtis...

Tu grakščiai palenkus galvą,
Vėjo gūsis plaukuose,
Geidulingai blyksi kalvos
Lyg žaibai suknios šilkuos...

Net kliedėt imu kai skauda,
Kai rudens tušti laukai, -
Nuo širdies nubrauks tą graudį
Vėjo plaikstomi plaukai...

Ne maldoje aš suklupęs -
Tavimi vien gyvenu,
Ach, tos sirpios vyšnių lūpos, -
Lyg beprotis lemenu...

Tu ateik į mano sapną,
Į vienatvę tu ateik, -
Kaip žaltvykslę žiedą kvapnų -
Viltį man gėloj suteik.