Mes prisiminsim vienas kitą,
Kai vakarai nutyla,
Kaip degėm mes viena ugnim
Ir meldėmės nebyliai.

Mes prisiminsim tas gelmes,
Kurios tarp mūsų sklandė.
Vis degsim savo svajones,
Kurių vaikai neranda.

Mes prisiminsim tas gatves,
Kurios atvesdavo į taką,
Kur vaikščiodavom vakarais,
Klausydamies, ką medžiai šneka.

Norėsim vėl sugrįžt atgal
Į mūs jaunystės erdvę,
Deja, priėję paskutinę stotį –
Nulenkę galvas merdim.

Pajutę vienas kito ranką,
Norėsim padėkoti...
Už begalinį širdies norą –
Gyvenimą kartoti...