Ir ačiūdiev, kad tavo
Sušaudytas kūnas negyja.
Drugiai laka kraują ir miega.
Pramiega – numiršta. O numirę –
Praleidžia saulės pluoštus.

Ir toks tas pavasaris.
Toks mano atėjimas į žemę.
O gal į dangų. Nežinau. Nes drugiui
Danguj ar žemėj – vis vien.
Svarbu, kad Dievo kulkos skylėj.
----------------
Kas nugyvena už mane tokias dienas kaip ši. Kas valdo judesius.
Kas apkloja ir užmigdo, kai mato manęs nebeliekant.
----------------
Nusipirkau sau geltonų lelijų. Važiavau namo. Toks prašė padovanot, nes jam kitaip bus liūdna. Pasiūliau pasiskinti pienių. Ir išlipo nepažįstamasis, ir stovėjo prie lango, siųsdamas oro bučkį. Tada grįžo ramybė. Atrodė, kad galima nueit ir apkabinti bet ką troleibuse, bet vidinės visuomeniškiausios „dorybės“ to įgyvendinti neleido.