Prasmė jau kariasi siaurutėj žodžio kilpoj.
Tu - mano budelis. Ankšta vienutė kūno.
Kaip striuka ateities, jei čia visa ji tilpo,
Su praeitim netekusi karūnos.

O man tas pats - ar laisvė, ar nelaisvė.
Tulžies? Nuodų? Išgersiu į sveikatą,
Nes dykumos nesugebu palaistyt,
Nes metų metais daigo nesimato.

Atsidaužiau į šaltą žvilgsnio plieną,
Glėbys jaukumo šilto nepravėrė.
Kasdieną merdėjam poroj, tačiau po vieną -
Vardų netekę du laukiniai žvėrys.