Kaip paukštis, palikęs sparnus žemai,
Taip ir aš širdį pamečiau ten, kur buvai,
Neištarei nei „iki“, nei „sudie“,
Tik žvilgsniu pasakei daugiau nei manei.

Tas akmuo krūtinėj iškęsti negali,
Išplėščiau, sudaužyčiau – pamanau,
Vieną šukę ir Tau dovanočiau,
Kad jaustum tai, kas tyriausia.

Nesakyk, žinau aš pati,
Mačiau, kad akys laime spindėjo,
Pripažink, nors nelengva,
Sparnus surasti mes trokštam.

Daug neiškalbėtų naktų pasiliko,
Tiek vyno dar liko neišgerta,
Aš tik prašau būti man tuo, kuo kadais,
Tuo Angelu Žemėj manoj...