Įsiklausykime širdies,
Gal ji atskleis tą kodą,
Dėl ko kankinamės naktim,
O išrišimo nieks neduoda.

Tas kodas – tai stotis!
Tačiau nenorime sustoti,
Gyvename vis lėkdami,
Nėra net laiko pagalvoti.

O to lėkimo purvini keliai
Mus veda tiesiai į bedugnę.
Tik nusiritę jau tenai
Mes vėl širdy pajuntam ugnį...

Pūslėtom rankom trindami
Viltingą pagaliuką
Vėl skeliam žiežirbą širdy,
Kol meilė neišbluko...

Gyvenimo nutrintą balną
Norėsime kažkam uždėti,
Gal būt ant juodbėro sparnuoto žirgo
Svajonėms palydėti...