Mane pasėjo. Aš sudygau. Ir išretino
tėvuko rankos, žemės gumulais nusėtos.
Paskutinę liūtį išlydėjęs vis dar gedi,
vietoj diržo apsijuosęs žiemą lėtinę,
nors dar spalis, mintyse prisnigo. Kalendorius
aukštyn kojomis ir čia šiek tiek sekmadienis,
ir, rodos, prie bažnyčios motina du brolius
paimt maldaknygę į ranką pratindama,
nežino, jog tos pačios rankos lietė svetimą,
tos pačios rankos rišė kilpą tėvo kaklui.
Bet tai tik vizija, tik praeitis sugretinta
su dabartim. O dabarties nėra – jis aklas.