Sapnų vyšnelė vėl pražydo,
Ir jau ne ten, bet čia, šalia.
Pasveikint išėjau saulėtą rytą –
Žiedais ji sveikina mane.

Žiemos sapnus išpuošusi sugrįžo
Prie mažo namo pamiškėj
Išskleisti baltą savo šydą
Ir žiedlapiais išplaukti vėl.

Vyšnele mano, baltažiede,
Žinau, kad dangų tu myli,
Kur broliai debesėliai skrieja,
Klajoklio vėjo genami.

Matai, tik tavo šaknys žemėj
Kaip kad ir mano – prie tavęs.
Abiem tą pat likimas lemia –
Gyvent gražiausia svajone.

Glaudžiu prie veido liauną šaką,
Apsunkusią šimtais žiedų,
Ir lyg girdžiu jos tylią šneką:
– Nepavydėk, tave myliu.

Sapnų vyšnelė mano žydi,
Galiu ją glostyti ranka –
Iš mielo sapno žemėn grįžti,
Kai ji pavasario pilna.


2009-05-04