Jau išsunktas lyg razina jos kūnas,
Vos juda laikrodžio rodyklė būtyje
Išmuš tuoj chrizantemų valandas,
Bažnyčios bokštas skęsta minioje.

Senatvė beria slyvų šarmą
Ant vienišos nualintos galvos.
Užsmaugę metai jos blakstienas,
Eglišakės uždengs akis jau tuoj.

Kaip keista laidoti dar gyvą
Senolę drebančia ranka.
Man liūdesys gerklėj uždžiūvęs,
Pavirsti gerve trokštu vakare...