Taip noris į kažin ką atsiremti,
Taip reikia tvirto, draugiško peties...
Ir gan dažnai tu pakeiksnoji lemtį
Dėl praeities, o gal dėl ateities.

Ir vis atrodo, kad per maža davė
Likimas, neteisingas ir žiaurus...
Kad laimė vis pro šalį ir pro šalį,
Aplenkdama keliavo pas kitus.

Ir rodos, kad neverta net tikėti,
Jog vieną kartą ji suras tave.
Bet patikėk – išauš diena saulėta,
Ir ji ateis – dosni, graži, tikra.

Jos verta laukt. Ir jai dvasia subręsti,
Jos neišgąsdint, jai paruošt namus,
Ištverti liūdesius, skausmus iškęsti –
Ateis, kai širdyje jai vietos bus.