Nedažytoms blakstienoms sukūrei lėkštų ditirambų,
Mano žvilgsnį valdoviškam guoly kasvakar  matei.
Apie tai įkyriai kartais vakaro dainos atskambę
Vis refrenu kartodamos frazę: ar tu ten buvai?

Aš tada nežinojau, kad rudeniu pievos prakvimpa
Ir svirplys - tai tik ženklas, kad reiktų giedoti maldas:
Buvo vasara. Poilsis. Parkas ir akys žaismingos,
Bet kodėl jos nematė -  nebuvo šiam parke manęs...

Tik dabar sugrįžau ant suoliuko naujai išdažyto
Paklausyti  kadais neklausytų  tavųjų dainų,
O radau tik saulėtekį įprastą svetimo ryto -
Svirplį. Rudenį. Pievas ir liūdesį, klausiantį: " Tu?"