Lipnūs voratinkliai smaugia
nusagstytą rasa beržo kaklą.
Užmirštą praeitį saugo
sapnuose aklos naktys.

Skaudžiai išdegintos dienos
tarsi žymės išsekusio laiko -
skirto abiems, bet tik vienas
namuose duoną raiko.

Vienas negrįžtančio laukia.
Išbarstytas smiltis saujoj laiko.
Skyla langai, dūžta... Liaukis! -
Stikluose - akys vaiko...