Būk sveikas! Štai tu ant mano stalo
Su margu ir eiliuotu švarkeliu.
Vietoj sagų - neklaužados kableliai,
Nerandantys sau vietos po žodžiu.

Tau bus nelengva. Matau, nesi gražuolis –
Metaforom išpuošti man sunku.
Aš – skroblas, mažas, bet kietuolis,
Tad nenorėk, nebūsiu jau švelniu.

Tik nepabūk, kai rūstūs dėdės, tetos
Tave pešios, tampys net už ausų,
Sakys, kad sėdi vėl ne savo ratuos –
Nėra tau vietos tarp eilių puošnių.

Nenusimink, tu man ir toks geriausias –
Su klaidele lyg nosimi kreiva.
Mylės tave, kam aš esu brangiausias,
Nes tu – gyva mano širdies kalba.

Manęs nebus, o tu draugams kalbėsi,
Ką aš mačiau, mylėjau, kuo džiaugiaus,
Kaip galynėjausi su negandom ir vėjais,
Kaip sapnavau pakilt sparnais aukščiau.

Manęs nebus, o tu ilgai gyvensi
Vaikų, anūkų, giminių plačiam rate.
Tartum iš šulinio gal mano meilę semsi
Ir atsišauksi jų širdžių ritme.

Gyvenimas – stebuklas, ištisas stebuklas –
Kiek daug spalvų, garsų ir muzikos jame!
Pavasarį pražysta, rudenį pagelsta,
Vėliau pavargęs ilsis po žiemos skraiste.

Tu – draugas mano vienumos ir meilės,
Bičiulis nemigos naktų.
Laimingas aš, kada aplanko gyvos eilės
Ir šildo, šviečia spinduliu skaisčiu.

2009-04-23