Į debesį mėnesį
vėjas lyg dalgį
išpusto -
eis kirst
krištolinių rasų...
Kur rausta dangus,
lyg už didelio kupsto,
jau skuba aušrinė
supint saulei kasų.
Aušrėja.
Pievų tyloj
vinguriuoja
mažytis takelis,
žvanga dalgis,
gaudžia
vario tiesa.
Iš nakties paslapčių
ankstų rytą pakilęs
atskubėk pasisemti
nuostabiausių
šviesų.

Gal pakirs ir mane
kaip tą smilgą
prie kelio,
kaip rasas
jau išblukus
mėnulio delčia.
Nežinau, ką žinau,
ką galėjo
žemės smiltelė
mylėt, nemylėt,
atskubėjus į čia.
Iš kur? -
Iš kažkur,
nežinia...