Gimiau atsiskyrėle, gal žyne...
Nuolat turėjau burt iš ugnies,
o pelenuos išskaityti likimą -
žemės, paukščio, žvėries...
Būriau, kerėjau
neįžengiamam tankumyne...
Baltinius lietuje
skalavau, velėjau ir džioviau
ant eglės šakos tos pačios,
tūkstantį metų
rankiojau žoleles,
šakneles kasinėjau ir uosčiau.
Visą tūkstantmetį verkiau.
Be balso, be ašarų...
Lyg žinodama,
kur kris kiekviena
mirštančio paukščio plunksna,
kiek mėlynių ir kur užderės
po šimtmečio kito,
kur mes medžiai ūksmę,
kur kraujo lašai nubyrės
briedžių kautynių,
kur nyks, kur prasidės
miško laukymės...
Glosčiau rankom medžius
kaskart atsisveikindama...
Bet buvau ir buvau.
(Gal nuo gėralo iš sumedėjusių kerpių?)
Mintys vijo žodžius,
o šie nykdami
kaskart tyliai verkė.
Jų nekalbėjo burna...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Vienądien užkasiau savo kūną
po šaka, kur baltinius džioviau.
Liko burnoj sutirpdyti žodžiai...
Bet vis dar lietų jutau,
o akiduobės debesis matė...
Dar tūkstantį metų...