Tyrą naktį sapnavau košmarus:
Paklusau čia vyraujančiam vėjui –
Palikau dar vaikystėje mintus takus
Ir nesijaučiau net nusidėjęs.

Niūrų rytą likimo prašiau, jei išvys,
Bent įdėt į kišenę man žemės,
Kad vis jausčiau Tave prie širdies,
O paklydęs surasčiau vėl kelią.

Net jei tapsiu kada tiktai šaltu žalčiu
Ir sutrypsiu net tai, kas brangiausia,
Aš vis tiek vis ieškosiu Tavęs,
Taip kaip paliktas – trupinio meilės.