Kai pavasarį sugrįžta varnėnai ir alma upeliai,
       pakrantėm sužibę žibuoklių žiedais,
       kai vasarą gula šviežio pradalgio vaga,-
       aš negaliu be Tavęs, Tėvyne mano-Lietuva.

         Kai rudenį girios pasipuošia įvairiaspalve gama
         ir kai žemė apsikloja baltais kailiniais,
         o apšerkšniję medžiai šakomis moja,-
         kokia graži Tu, lyg jaunoji, balta Lietuva!  

       Trumpam išvykus svetimon šalin,
        pakėlusi galvą regiu atplaukiantį debesį.
        Aš matau Tave. Aš ilgiuosi, Tėvyne Tavęs.
        Ir leidžiantis lėktuvui užplūsta džiaugsmo banga,-
        aš vėl su Tavim, mano Lietuva!