Keista mintis užvaldė mano sielą,
Gal net ir neprotinga, o ne tik keista –
Kodėl gyventi žemėje taip gera, miela,
Nors baimė – virš galvos, po kojomis – klasta?

Džiaugies pavasariu, liauna šaka žilvičio,
Prie veido šiltą spindulį vilties jauti,
Bet skiautės laikraščių net raitosi nuo pykčio –
Politikos šiukšlyne kirviai iškasti.

Savęs man jau negaila, džiaugiesi, kad ne karas,
O alkio, šalčio pamokos jaunystėje išmoktos.
Žmonės pamiršo Stalino laikus, ir mat juos galas,
Blogiau, kada suniekinama Laisvė iškovota.

Žvalgais aplinkui (tos akys gal ne mano?) –
Tiek daug veidų – gražių, protingų ir jaunų.
Kiekvieną apkabintum, pakviestumei prie stalo,
Tik išgirsti – bailiai vėl skambina varpu.

Velykų džiaugsmą, ryto Aleliuja
Vėl užgožė politikos šaukliai, jų būgnų bildesys.
Atrodo, kad pavasarį, ir jį nuo žemės uja,
Lyg patys lauktų, ar tuoj mus krizė užvaldys?

Žmogau žmogau, kada tu išsitiesi,
Kada suprasi - turi juk galvą ir rankas,
Kurios dar gali užsidirbti duonos riekę,
Nelaukdamas, kol Briuselis ką nors numes?

Keista mintis užvaldė mano sielą,
Gal net ir neprotinga, o ne vien keista –
Kodėl gyventi žemėje taip norisi ir miela,
Nors viršuje valdžia ropoja atbula.