„Tavo rankraščiai mėtos, –
Tėškė man, – bet rašai“.
Ir pasakė, jog vietos
Man čionai per mažai.

„Maža vietos po saule
Tavo posmams ir tau...“
Bet aš savąją taurę
Jau senokai radau.

Ją geriu po lašelį,
Pabaiga dar toli.
Tai žiema, tai vėl žalia,
Tai dirvonai žili.

O ta žemė – ji mūsų:
Tavo, mano – visų.
Aš dar būsiu, dar būsiu
Taip, kaip šiandien esu.

Stirnos pėdą tik mažą
Aš po saule turiu.
Dienos, valandos laša
Man į taurę – geriu.

Tą pėdutę ir taurę,
O daugiau neprašau.
Tai viena žemės sauja...
Ir vis tiek aš rašau.