Debesėlis praplyšo
Ir pabiro lietus.
Mestas žodis sugrįžo
Toks aštrus, toks skaudus.

Jei ramybės norėjai,
Kam elgeisi taip, kam?
Su savim susiriejai
Ir, ko gero, ilgam.

Tu išmesk, išbarstyki
Akmenuotus žodžius.
Juk širdis tavo tiki:
Purvo balos išdžius.

O purvynui išdžiūvus
Vien gerumą barstyk.
Piktas žodis bus žuvęs,
Gėrio sėklos ims dygt.

Užadyk debesėlį
Voro siūlu plonu.
Bus ramu tavo sieloj,
Ir ramu, ir darnu.