Rasos lašyčio tąryt mums pakako.
Pakako ir dangaus, kuris taip ir
                             neišblėsęs degė.
Turtingi buvom, išmaldos neprašėm –
Palaiminti ne turtais, bet likimo
                                 burtas smeigė
Rasos lašyčiu, nudegindamas
                                    mūsų lūpas.

Nubudome. Šešėliai tingūs
Jau glaustėsi ant grindinio sukritę.
Langai vyzdžiais blausiais
                                 ir nesvetingi,
Įtarę nuodėmę, į sielas įsikirto.

Šlavėjas trina šluotražiu
                          vaiduoklio pėdas.
Nusmurgęs ir užkimęs juodas ponas
                         lenkiasi prie urnos,
Bet raišas ir beglobis,
                          perkaręs šunėkas
Jį veja nuo viliojančio turtais urmo.

Dar valkatos sumigę,
             prigesinę skrandžio liepsną,
Dar tamsios pavartės,
               dar kraupiai paslaptingos:
Išėjęs paprašys pridegti
                      apyaušrio subjektas,
Nužvelgęs šyptels
            ir nužirgliuos į tamsą tingiai.

Apyaušrio vėsa po suknute
                                  tau įsirangė,
Ir skubrūs žingsniai,
                   smingantys į tylą, aidi.
Kažkas jau padalijo bendrą dangų,
O, bendras Dieve,
                   kam gi mus apleidai...

Apyaušris paskyrė
                      tau ir man po Dievą:
Bus tavo, mano dienos,
                    naktys, mėnesienos...
Pašiurpus nuo vėsos
                         dar sykį prisišliejai
Visa virpanti,
bet rankų man ant kaklo nesunėrei...