Nublanksta prieš aušrą iš lėto
Pražydusios ką tik alyvos,
Sapnų spalvose pakylėtas
Pulsuoja gyvenimas gyvas.

Nereikia artumo, nereikia –
Nakties veidą atstumia žvaigždės,
Ir klaidžioja vėjas suglumęs,
Kedendamas topolius žaidžia.

Nereikia švelnumo, nereikia –
Prigesus delčia net suvirpa,
Šešėliuose krūpčioja netektys
Su žudančio liūdesio kilpa.

Skausmingai gilus pabudimas
Saulėtekio blyksniais išsklaido
Šį sapną. Ir mano likimą
Į keturis vėjus paleidžia.