Keleli kaimo, geras mano drauge,
Kodėl gi nuo manęs tu nuolat bėgi?
Skubi per pievą, žydinčią palaukę,
Ir negaliu tavęs pavyti niekaip.

Štai aplenkei tu rūstų drimbą kalną,
Pasislėpei štai už berželių guoto
Ir nuskubėjai, kur šaltinis alma,
Kažkur dingai ir jau nepasirodai…

Aš suradau tave! Štai nuo kalvelės
Matau - brendi tiesiog per miežių lauką
Senon sodybon. Tu - tai mano kelias,
Kuris mane gimtinėn nuolat šaukia.