iš purvinos marmuro kriauklės,
pilnos nuskriaustų širdžių,
ištrauksiu vieną.
nuplausiu vėsiu vandeniu,
sušildysiu pirštais.
pasodinsiu saulėtam daržely...
rytais laistysiu šypsena,
vakarais – giliu žvilgsniu.
būsiu šalia, kol tu,
mano mielas,
išaugsi stipriu ąžuolu.

....

tu mane meiliai laikysi
tvirtom rankom,
glaustysies šalia
kaip sodininkas aplink
savo mėgstamiausią gėlę...
mylėsi,
kaip nemylima.

....

tada, nepyk,
aš pasitrauksiu.
nes man per sunku.
nes nemoku būti tarp stiprių.
nes nemoku būti mylimu...

....

negaliu būti laimingu žmogum,
nebebūčiau savim.
tavo tikrovė – keliauti tolyn.
o mano čionai...
su kitom nelaimingom širdim.