aš prisimenu viską:
kad, jei, ar, tarytumei ir buvo – nebuvo.
tyliai knarkiančią nemigą,
pasiklydusį upėje mišką,
tavo giedantį žvilgsnį
ir proverksmiais šnekančią žuvį,
raudonšvarkį berniuką
bei keistą mergaitės sijoną.
dar tas meškeres –
dieve,  tas meškeres,
sveriančias tonas.
kai jas nešėm krypuodami:
ak, ei, ogi  ir juokas – nejuokas

tu sakai, kad atminti neverta –
o aš  net pamiršti nemoku....