Kai pavasario pirmas lietus
Girdo žemę ir šaukia daigelį,
Žemė maudosi jūroj žiedų,
O širdis nemylėti negali.

Caksi žemėn lietučio lašai,
Tarsi laikrodis ilgesį karpo.
Gal lietaus buvo tau per mažai,
Gal širdis nuo laukimo sužvarbo?

Pajutau, kaip blakstienos staiga
Tarsi perlai netyčia sužvilgo...
Tai lietaus vasarinio banga
Mano skruostus vis vilgo ir vilgo...

Tas beprotiškas šaltas lietus
Užgesino karštos meilės žaizdrą.
Prasiskverbęs į širdį ledu,
Plauna gilią, kraujuojančią žaizdą.