Kalbuosi aš su Dievu,
Moralės normoms paklūstu.
Maldom nuraminu aš sielą
Ir tobulai vien gyvenu.

Klaidų daryti – nedarau,
Visiems aš pavyzdžiu esu.
Gal net šventuoju jau tapau,
Bet patikėt visgi sunku.

Ankstyvas rytas – atspindys dienos
Pažadina pasaulį nuodėmes kartot.
Paklydęs klysta – aš ne toks.
Esu aš Kunigas, kiek galiu kartot?!

Pabudęs paukštis giesmę dovanoja,
Laisva jo siela skrenda ten, kur nori.
Paklydėlius jisai klaidžiais keliais vedžioja,
Ir minios skrist su juo vien nori.

Jiems gera skrist padebesiais,
Patirt, ką apima Būtis tyroji.
Jie nesimėgauja tik trupiniais
Ir net į mirtį drąsiai stoja!

Laimingi jie, kad aš esu,
Galiu jiems šviesų kelią rodyt.
Paverst lygiais juos kaliniais galiu
Ir nebenusidėt juos mokyt.

Bet šiandien aš jau išnykstu
Už purvino raudono horizonto.
Ir mirdamas tiktai žinau – baisu –
Buvau apkvailintas to švento kulto.

Matau aš baltą šviesą,
Nes pirmą kartą tuoj suklysiu!
Išmesiu knygą tobulai sudėtą,
Sugriausiu viską, kas turėta.

Paklydęs klysta – aš ne toks,
Bet gal gyvenimą galiu iš naujo pakartot?
Suklysčiau, kur buvau skaistus,
Klaidinčiau, o ne mokyčiau aklus.

Štai mirštu aš, degu jau pragare,
Nors ir šventuoju aš sakiau esąs...
Mirštu nuostabiame tyram supratime,
Kad nuodėmes daryti – iš tiesų – Gyvent.