Keistai nušvito šįvakar dangus –
Raudoniu padvelkė anapus upės,
Nutvisko  paskutinieji saulės spinduliai
Lyg atsisveikindami.

Gargėdamos namolio traukė antys –
Mažais mostais plasnojo jos,
Ir skruzdės skubėjo rinkti šapelius
Iki paskutinės saulės laidos.

O visi taip skubėjo susiruošti miegui,
Kad net nepamatė šalia savęs viską stebinčio žmogaus...