Zapyškis–Ežerėlis

Kai juo važiuosiu, greitai plaks širdis,
O akys lauks už posūkio ramaus upelio,
Basam norėsis vandenin įbrist,
Nuplaut rankas ir leistis vėl į kelią.

Vos tik akis užmerkiu, lyg girdžiu,
Kaip plieno bėgiais vagonėliai dunda,
Ten pabėgiai juodi nuo tepalų,
Ir durpių kvapas gerklėje atbunda.

Kiek eita, kiek važiuota šalimais!
Rytais ir vakarais, su saule ir be jos, akloj nakty,
Kai krūmai ir kelmai atrodė lyg vilkai,
O tu eini, vis tiek eini, eini, eini.

Vaikystės kelias kasdienis į mokyklą –
Skaičiuodavau medžius, berželiai buvo dar maži,
Ir ne asfaltą, kojos mynė žvyrą,
O kartais purvą, mirko kelio vandeny.

Bet kas gi tie aštuoni kilometrai
Ryte ir vakare – vieni juokai.
Tik algebra, trigonometrija,
Rusų kalba ir dar, ir dar – štai kur vargai!

Seni laikai, jau pusė šimto metų,
Beržai užaugo, upelio vietoje – griovys,
Praskrieji mašina minučių dešimtį
Ir nežinai, gyvenimas ar kelias praeity.

Ir vis tik gera širdžiai, oi, kaip gera
Mokykliniu keliu vėl eiti, vėl važiuoti,
Atgal atsukt dešimtmečiais praleistą laiką
Ir beržus jau užaugusius bešvilpaujant skaičiuoti.


2009-03-27