Aš bėgu tekina prie tavo skruosto,
Tu priglaudi, sušildai savo žodžiais...
Kažkaip man būt su tavimi nenusibosta -
Jaučiu, kaip tavo meilė mane glosto.

Susiraukšlėję rankos ir suvytę svajos,
Lyg sniegu nuberti plaukai, išblukę akys -
Tu man graži, lyg apšerkšnijus pasaka,
Sekta jausmingai ilgą žiemos vakarą.

Klausydavom tos pasakos akis išplėtę,
Kol nuovargis išgludino tos dienos nuoskaudas;
Dabar mes po pasaulį išsimėtę,
Gyvename, tausodami prisiminimų nuobiras.

Tu pavargai. Prisėsk. Šį kartą aš paseksiu pasaką -
Apie vaikystę svaigią, apie gražiausius žiedus,
Apie močiutės meilę, nuostabią ir paprastą,
Kaip bėgdavau pas ją vis susigėdusi...

Tau šalta? Tave priglausiu, kaip mane glaudei kadaise
Ir lėksime kartu prisiminimų vieškeliais...
Tu švelnumu širdy man nutapei paveikslą -
Močiutės meilės vaisiaus - gyvenimo be nuoskaudų.