Pavargę mintys netoli
lašais mediniais plaukuose
nukrito lubos

jau girdi

vis vėjas šūkčioja kieme
vis dirsčioja pro šviežią landą
praurbintą mintims

tada

žodelis „ne“ dantis galanda.

***

Ne – sukrėtimui,
skausmui... Netikrumui – ne.
Ir bundančiai vaizduotei, prietarams...
Gal dievui?
„Ne“ –
čežėjo balsas apšerkšnijęs ausyse,
jauti, kaip akys apsitraukia plėvele.

Užkaltos skylės, durys ir langai,
ir vėjas nesiblaško tau po sodą,
neplaiksto jau jausmų žiauri audra,
rate melsvam, gelsvam kambaryje
gyvena mažas išprotėjęs protas.