Yra merginų, kur visai pamiršo,
Kaip tu lūpas jų virpesiais lietei.
O aš rytais per vieną sapną mirštu,
Kai žingsniai aidi link manęs lėtai.

Girdžiu migloj, ką upės nendrėms sako,
Kaip trankosi nuo medžio vėjo skruostai.
Tu negrįžti prie mūsų meilės kapo,
Tik skalpelį ruoši kitoms išskrosti.

Tu – Kazanova, tu – aistrų karalius,
Tikros aistros ne sykį nepajutęs:
Aš – taikinys puošnios medžioklės baliuj,
Nes tau į akį krito mano krūtys.

O gal tiesiog turėjo taip įvykti –
Per daug sapnuos norėjos būt mylėtai.
Dabar tiriu skausmingą meilės lygtį,
Kur vienas visad iškrenta per lietų.