Sėdi mėnuo aukštai ant uolos
Susimąstęs, truputį pakrypęs.
Nuo jo vienišo žvilgsnio gilaus,
Tik šešėlių ištįsusios brydės.

Debesų pūkines aveles
Jis kas naktį suleidžia į gardą,
O paskui su blausia spingsule
Manų košę puodelyje verda.

Ją kabina su šaukštu, skaniai,
Debesėliu nušluosto sau lūpas.
Tik, kai košės nelieka visai,
Jis lyg blynas paskrudintas supas.