Troleibusai lyg kekšės plavinėja nuo vienos stotelės prie kitos.
Visiškai beviltišką vidurnaktį sutinku juose.
   Peršokdama nuo vieno slenksčio ant kito.
Sekundės dalis pasiglemžia vakaro saldumą.
Išsitrina vaizdiniai, žodžiai ir, svarbiausia, - jausmai.
   Vis kiti gyvenimo sustojimai.
      Tačiau ne mano.
             Pasiklydau.
                   Iki namų dar taip toli.
    Keičiasi miesto žiburiai, mainosi baltos ir raudonos juostos kelyje.
           O aš dar ta pati.
                 Tikinti ir laukianti.
Gal ir naktį pro šalį skris gulbės?
                                         Beviltiška