O vėjau, nešk mane į gimtą šalį,
Kur saulė beria šviesą gintarais,
Augino ten aušrinė maną dalią
Ir sodai puošės vasariniais obuoliais.

Namai senelių vaistažolėm dar kvepia,
Močiutės vyšnia vilioja uogom raudonom...
O vėjau, nešk mane, kur upės teka,
Kur bruknės sirpsta miško gilumoj.

Ten laumės juosta dobilus bučiuoja
Ir marių krantas žvejų glaudžia valteles,
Ten medžių šakos po sniegu dejuoja
Ir speigas gaudo šokančias snaiges.

O vėjau, nešk mane į gimtą šalį
Ir širdį sužeistą kartu paimk –
Keliauti negaliu besparnė ir bežadė,
Bet po tavu sparnu kelionė neprailgs.