Nors jau nuėjo pirmo bučinio laikai
Mėnesienoj apsnigta alėja,
Bet vis dar laukia Don Kichoto amžinai
Pamirštos apdulkėję Dulcinėjos.

Bet nemeluok, kad tau ramu širdy,
Nors tie meteliai oi kaip greit jie bėga...
Jei dar pavasarį lauke girdi,
Tada pajusk sugrįžtančią jo jėgą.