Jis nedylantis ir nerūdijantis,
Tarsi koks įkyrus svetimkūnis,
Tavo norus ir siekius praryjantis,
Nors ir sielos tamsoj tyliai tūnantis.

Lyg kaltė, lyg dėmė neišvaloma,
Geležis atsitrenkus į akmenį,
Visuma, į dalis nepadaloma,
Įsirausus į tavąją atmintį.

Lyg vagis, širdyje susigūžęs,
Sunaikinantis skirtąjį laiką.
Tvinksniai jo smilkiniuos – kūjo dūžiai,
Prie tavęs prisirišę be saiko.

Neprisakomas ir nenumaldomas,
Tikras ego – toks pilnas tuštybės,
Toks veržlus ir beveik nesuvaldomas...
Man baugu, kad jisai toks beribis.