Kažkaip keistai atrodau sau:
Sakyčiau – Aš,
Bet vis dėlto
Klykiu it gervė, skrisdama į tolius,
Ir tik todėl,
Kad sužinočiau – kas.

Matyt, dar vis nesibaigia kūrybos laikas,
Kai Dievo užmačiose užbaigtas esu.
O gal jis ne mane,
Gal šitaip Žmogų piešia?
Gal aš – tik metmenys, eskizas TO,
Kuris dar bus?