Dažnai susimąstau,
Gyvenimo prasmės aš neradau.
Nesupratau, kam džiaugsmas reikalingas,
Kam jis toks prasmingas.
Atrasti meilės nedrįsau,
Tikėjau, ji ateis, dangau!
Aš pamečiau tikėjimą,
Praradau jausmus,
Žinojau, tai netikra,
Bet laukiau, siela kol nubus.
Įkvėpus gryno oro,
Suspaudus ranką Tau,
Nustojau begalvoti,
Jaučiau, esu šalia, Brolau!
Tu rojuje šventasis,
Ant žemės prakeiktasis,
Širdy kaip lauktas princas,
Bet gaila, Tu netikras.
Tikėjimą aš įgavau,
Ką reiškia vertingumas,
Vis tiek nesupratau...