Dar vis maniau, kad jie išnyks,
Kažkam kalbėti mano žodžiai,
Bet ne! Po metų daug
Sugrįžę beldžia į duris,
Ir sieloje girdžiu –
Tai gieda vyturiais,
Tai it plėšikai
Trankosi perkūnais,
Poilsio neradę.

Ne vėjais sklaidos žodžiai.
Nedingę niekur grįžta atgalios.
Vieni pragydę paukščių giesmele,
Kiti kaip švinas sunkūs, bet, deja,
Jie – mano,
Jie – sugrįžtantys namo.

O sako – žodžiais maišo neprikrausi.
O sako – jais nebūsi sotus.
Bet išgirsti,
             kurie perkūnais griaudžia
Ir:
– Viešpatie! atleiski nuodėmes,
Atėjusias per žodį –
Pats sau atleisti jau nemoku.