Mes išrašom lapus, išardydami mezginį sielos,
Tarsi skystį nešvarų išlieję ant mistiško lango,
Mūsų žodžiai – vilnijantys upės pakrantės šešėliai,
Išsiūbuoją garsus lyg su vėju kuždenančios nendrės.

Taip pavasaris spjaudos lašeliais žalsvais ir sultingais,
O padūkus ranka vis garsesnį čiurlenimą tapo –
Gal pavargę nuo stebinčių mus prie tų lapų palinkom,
Ištaškydami sielos krioklius, kada upės išseko.