Nors lekia mūsų metai, nors juos vėjai neša,
Išbėga, bet palieka visko mums po lašą.
Jie pažeria gryniausio aukso dulkeles,
Gal vieną mikroskopinę, o gal kelias.

Tik reikia sugebėt surinkti jas į krūvą,
Nors pro pirštus tarytum smėlis byra, srūva.
Didžiausia mūsų metų dovana mums bus,
Kai glostysime aukso rožę, jos lapus.