O angele mano, ir kur gi nuklydo likimas?
Kartu juk kalbėjom, kaip eisim į būtį nušviestą.
Ieškosim peizažų kaip tyro gamtos palikimo,
Statysim be pragaro maišto ten, angele, miestą.

Paversim į daiktą net mažą saulėtekio spindį,
Kad šviestų, kai žiovaus iškritęs pavasario rūkas.
Ir žodį sudėsim sparnuotam žvaigždynuose vingiui,
Palietus leliją rasoj lyg avietinėm lūpom.

O angele mano, aš vis dar pavargusi laukiu
Tavęs. Susiraskim takelį be žodžio nuodingo,
Gyvybę alsuoti be žvėriško apdaro kaukės,
Saulėtekio spindžiui kaip daiktui į žodį sustingus.