Miestą apgaubia tamsa,
Jau kaimynai guli.
Kažkas braunas per duris,
Nustembu – bobulė.

– Krizė aš, sulaukei jau, –
Šypsosi laiminga.
- Pavaišintum arbata,
Jeigu dar nestinga.

Pavaišinti? Na, gerai,
Svečiui juk negaila.
Dar pridėsiu lašinių,
Jie – tikra palaima.

Bobulytė viską greit
Kemša lyg besotė.
– Oi, sunki mana dalia, –
Pradeda raudoti.

Pasakoja vargelius,
Kiek visur keliauja.
Kur jau buvo, kur dar bus.
Širdis nerimauja.

– Bobulyte, – klausiu aš, –
Ar ilgai svečiuosies?
- Ne , vaikeli, eisiu jau,
Tau ramiau miegosis.

Miestą apgaubia tamsa,
Jau kaimynai guli.
Suskamba galvoj daina:
„Mik, miegok, mažuli...“