Atrodo – nebebus vėliau draugų.
Ir vis per pūgą, vis per pūgą, vis per pūgą.
Ir noris pasivyt ir išbučiuot rankas,
Kurios kas naktį glamonėja kito kūną.
Neatsakyt į žinutes, į skambučius,
Bažnyčios varpo nuraminantįjį dūžį...

Pelėkautai kasnakt arčiau, arčiau –
Ištrūksiu nusigrauždamas galūnę.