Per kraštus išsiliejo
Jaunystė – pabiro.
Nesulaukei, deja, tu manęs –
Tokio artimo, mielo ir tyro.

Ir blaškaus po kraštus,
Ir nebloga ant krašto pasaulio.
Laukiu vėl, kol pakiš

Vietoj obuolio purviną kiaulę.