Aš nežinau, kodėl man šakos moja,
Kodėl man skruostus degina siera,
Bet viena suprantu šiandieną,
Kad aš myliu labai tave.

To nesudėsi į eiles šiandieną,
Neišrašysi net rūku to danguje.
Tik gal priglaudus delną prie kamieno,
Akim rašysi meilę širdyje.

Tik akys sielos vertę žino,
O lūpos šnabžda laikinai,
Kad auksu viskas, kas sužimba,
Į pelenus pavirsta amžinai.

Vieninteliai pelai į dangų kyla –
Tai sielos magiška šviesa.
Jausmu šalti lašai prabyla,
Garai pasklinda meilės šviesoje.

Aš tik beglobė liepa vienakojė,
Pamojanti praeiviams šakomis.
Prie vieškelio voratinklius skaičiuoju
Ir sudaužytas marmuro širdis.