Tarp pirštų žėri voratinkliai rasoti,
Tarytum perlai geria spindulius skaidrius,
Švelnus vėjelis ryto saulės skuba guosti
Ir nešasi kartu jau merdinčius drugius.

Nakty sušalę astrai rasoje prausia skruostus,
O pasitempę gladiolės gėlyną saugo, lyg kariai -
Aukštai iškėlę galvas, ryškiom spalvom papuoštas,
Gėrėtis rudenio gėlėm jos kviečia mandagiai.

Padangių mėlis blanksta, perskrostas gervių klyksmo -
Ilga kelionė laukia, tačiau išskrist skaudu...
Palieka gimtą lizdą, bet nešas širdį plyštančią
Į tolį neregėtą vandenynais debesų.

Į sielą skverbias širdgėla, lietus langan barbena,
Lyg išprotėję voverės vis bėga riešutų...
Paklydę kasdienybėj rudens skausmu gyvenam
Ir skubam, lekiam, bėgam mums įprastu ritmu.