Nuslydo išsitaškius žaliame fone
iš plastiko šlifuoto „išjautimo“,
kurį vis išmeta ant tako(,) kažkada tada(,)
kvėpavimas tavasis – mimų kinas.

Nuslinko įsirėžus smėlio ugnyse,
kurias madingai reklamuoja knygos,
ir menas – ta sutenerio dama –
vis bruka ten, į „protus“, mūsų ydas.

O čia vis geso palikta viena,
Kaip neišgertas lašas vyno,
Nutilus jau, nejuntamai šalia,
Ta paskutinė snaigė...

vasarą užmynus.