švelniai vaiskiai moku mylėti
kaip pasiutusios žolės gelmėj
pro šakas prie kamieno prigludus
geležiniais švariais ašmenim

mano mylimas žalvaris žalias
basą bitę ties šerdim laikys
kol ąsotis sklidinas pieno
atsidus ir į juodžemį smigs

sidabrinę leliją nugirdę
gimto kranto žmonės kalbės
„buvo jos širdis akmeninė
ir smigi tarsi durklas akis“